Dėl nekilnojamojo turto mokesčių įstatymų

 LSA paprašė savivaldybių pateikti pritarimą (ar nepritarimą, pastabas ir pasiūlymus) šioms esminėms įstatymų projektų nuostatoms:
1. Projektui Nr. XIIP-1324, kuriuo siūloma nustatyti mažesnį fiziniams asmenims (šeimoms) nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto bendros vertės neapmokestinamąjį dydį (vietoj 1 mln. Lt nustatyti 750 tūkst. Lt) ir sumažinti šiam turtui taikomą nekilnojamojo turto mokesčio tarifą nuo 1 proc. iki 0,5 proc.;
2. Seimo narių pasiūlymui, kuriuo siekiama vietoj 1 mln. Lt nustatyti ne 750 tūkst. Lt, o 1,5 mln. Lt, t. y. didesnį fiziniams asmenims (šeimoms) nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto bendros vertės neapmokestinamąjį dydį. Pritarus šiam įstatymo projektui su tokia Seimo narių pasiūlyta pataisa, nekilnojamojo turto mokesčio tarifas būtų sumažintas nuo 1 proc. iki 0,5 proc., o fiziniams asmenims (šeimoms) nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto bendros vertės neapmokestinamasis dydis būtų padidintas nuo 1 iki 1,5 mln. Lt;
3. Projektui XIIP-894, kuriuo siūloma nustatyti, kad mokestis už fiziniams asmenims (šeimoms) nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą, viršijantį bendrąja verte neapmokestinamąjį dydį, būtų įskaitomas į savivaldybių biudžetus. Nuo 2012 m. įvestas 1 proc. nekilnojamojo turto mokestis, kai fiziniams asmenims nuosavybės teise priklausančių ar jų įsigyjamų gyvenamosios, sodų, garažų, fermų, šiltnamių, ūkio, pagalbinio ūkio, mokslo, religinės, poilsio paskirties statinių (patalpų), žuvininkystės statinių ir inžinerinių statinių bendra vertė, viršija 1 mln. Lt, įskaitomas į valstybės biudžetą.

LSA, teikdama savivaldybėms derinti minėtųjų nekilnojamojo turto mokesčio pakeitimų esmines nuostatas, nurodė, kad galima įžvelgti šių įstatymo projektų ir neigiamas pasekmes, kurias reikėtų įvertinti prieš priimant sprendimus.

Vadinamojo brangaus nekilnojamojo turto (viršijančio 750 tūkst. Lt, kaip yra siūloma projekte Nr. XIIP-1324) mokesčio mokėtojais gali tapti anksčiau ar vėliau ir dalis gyventojų, įsigijusių gyvenamosios paskirties nekilnojamąjį turtą (būstą) už investicinius čekius kurorto statusą turinčiose vietovėse, didžiųjų miestų senamiesčiuose ir kitose brangiai vertinamose vietose.

Tačiau valstybė kadaise skatino visus privatizuoti gyvenamuosius būstus, siekdama, be kita ko, sumažinti nacionalinio biudžeto įsipareigojimų ir išlaidų naštą, susijusią su gyvenamųjų namų ir butų remontu, priežiūra ir t. t. Pažymėtina, kad gyventojų sumokamos būsto išlaikymo išlaidos per pastaruosius dešimt metų padidėjo daugiau nei du kartus.

Todėl nekilnojamojo turto mokestis taptų papildoma našta mažiau pasiturintiems gyventojams ir gali tapti net „ekonominės prievartos” instrumentu keldintis į blogesnes gyvenimo sąlygas (pigesnį gyvenamąjį būstą). Dalis gyventojų bus priversti parduoti brangiai įvertintą gyvenamąjį būstą, nes neturės pajamų sumokėti nekilnojamojo turto mokestį ir padengti kitus skolos įsipareigojimus. Gyventojų pradelsti įsiskolinimai 2014 m. I ketvirčio pabaigoje padidėjo iki 3,61 mlrd. Lt ir buvo 12 kartų didesni nei 2008 m. vasarą.

Mokesčio įvedimas gyventojų (šeimų) nekilnojamajam turtui, kurio bendra vertė viršytų 750 tūkst. Lt, gali skaudžiai paliesti ir pensinio amžiaus bei kitų socialinių grupių žmones ir sukelti didelį nepasitenkinimą. Mokestis gali tapti nepakeliama našta netekusiems darbo ar verslo pajamų ir mažas pajamas gaunantiems asmenims. Gali padidėti įsiskolinimai ar skolos įsipareigojimai bankams, lizingo, draudimo bendrovėms už būsto, vartojimo ir kitokias paskolas, kitoms bendrovėms ir komunalinių paslaugų teikėjams. Gali sumažėti dalies gyventojų galimybės mokėti kitus mokesčius ir įmokas valstybės ir savivaldybių biudžetams, valstybiniams socialinio draudimo ir sveikatos draudimo fondams.

Didelė dalis gyventojų įsigijo būstą už bankų suteiktas paskolas (ir sumokėjo PVM valstybei, kuri net skatino imti būsto paskolas) ir iš pajamų, nuo kurių jau buvo sumokėti valstybei mokesčiai: gyventojų pajamų mokestis ir įmoka Valstybinio socialinio draudimo fondui (o nuo 2009 m. ir mokestis Privalomojo sveikatos draudimo fondui). Vien būsto paskolas Lietuvoje yra paėmę daugiau kaip 100 tūkst. gyventojų.

Po finansų krizės keli tūkstančiai Lietuvos gyventojų jau negali mokėti bankams už paskolas. Už juos dalį skolos įsipareigojimų (palūkanas ir net įmokas bankui) dengia draudimo bendrovės. Palyginimui, 2008 m. birželį bankams, lizingo bendrovėms, vartojimo kreditų, greitųjų kreditų įmonėms ir kt. buvo skolingi tik 58 tūkst. gyventojų. O 2009 m. rugpjūčio pabaigoje daugiau nei 100 tūkst. gyventojų bendra negrąžintų paskolų įmokų skola finansų įstaigoms siekė jau 860 mln. Lt.

Gali gerokai sumažėti gyventojų noras dalyvauti Daugiabučių gyvenamųjų namų modernizavimo programoje. Ar norės gyventojai dalyvauti šioje programoje, žinodami, kad iš esmės jie skolinasi atnaujinimo (renovavimo) projektų didžiajai daliai reikalingas lėšas iš bankų ir ateityje turės padengti (gal ir netiesioginiu būdu) didžiulę skolą bankui ir dar mokėti nekilnojamojo turto mokestį nuo gerokai padidėjusios (buvo įtikinėjama, kad net iki 30 proc.) atnaujinto (pagerinto) gyvenamojo būsto vertės?

Gali būti neigiamos pasekmės ir savivaldybių biudžetams, jeigu būtų pritarta Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymo 14 str. pakeitimo įstatymo projektui Nr. XIIP-894 (įskaitymui ne į valstybės, o į savivaldybių biudžetus mokesčio už fiziniams asmenims (šeimoms) nuosavybės teise priklausantį nekilnojamąjį turtą).

Nuo 2012 m. į valstybės biudžetą įskaičiuojamas nekilnojamojo turto 1 proc. mokestis nuo 1 mln. Lt viršijančio šeimos nekilnojamojo turto vertės. 2012 m. buvo planuota, kad iš šio mokesčio į valstybės biudžetą įplauks 17 mln. Lt, faktiškai gauta 3 mln. 847 tūkst. Lt. 2013 m. į valstybės biudžetą planuota surinkti 17 mln. Lt, surinkta 4,912 mln. Lt (tik 28,9 proc. planuotų įplaukų, nesurinkta net 12,088 mln. Lt). Šio mokesčio surinkimo į valstybės biudžetą 2014 m. planas yra 5 mln. Lt (per 4 mėnesius surinkta 1,408 mln. Lt).

Remiantis Savivaldybių biudžetų pajamų nustatymo metodikos įstatymo 10 str. 5 dalimi, gyventojų pajamų mokesčio (GPM) dalis (arba procentas), tenkanti (-is) visų savivaldybių biudžetams, būtų sumažinta (-as) visa prognozuojama surinkti naujai priskirto savivaldybėms nekilnojamojo turto mokesčio suma.

Atlikus tokius savivaldybių biudžetų pajamų šaltinių perskirstymus, mažesnes pajamas gali gauti dalis mažesnių ir vidutinių savivaldybių. Neatmestina tikimybė, kad mažesnes pajamas ateityje gali gauti net ir didžiųjų miestų ir kurorto statusą turinčių savivaldybių biudžetai, nors šiose savivaldybėse yra santykinai daugiausia didesnės vertės gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto. Perdavus savivaldybėms gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto mokestį ir sumažinus GPM dalį (procentą), tenkančią (-tį) visoms savivaldybėms, didžiųjų miestų Vilniaus, Kauno, Klaipėdos ir kurorto statusą turinčioms savivaldybėms gali atitekti santykinai mažesnės, nei realiai priklausytų, mokestinės įplaukos todėl, kad trijų didžiųjų miestų savivaldybės dalį surenkamo jų teritorijoje GPM atiduoda kitų savivaldybių pajamų ir išlaidų struktūrų skirtumams išlyginti, o kurorto statusą turinčios savivaldybės gali gauti mažiau GPM lėšų, skiriamų savivaldybių išlaidų struktūrų skirtumams išlyginti.

Visoms savivaldybėms ilgalaikėje perspektyvoje naudingiau yra gauti didesnę GPM dalį (procentą), o ne gyvenamosios paskirties nekilnojamojo turto mokestį. Pavyzdžiui, valstybės ir savivaldybių biudžetams tenkančio gyventojų pajamų mokesčio vieno procento vertinė išraiška 2003 m. buvo 23,944 mln. Lt, 2007 m. – 47,04 mln. Lt (arba beveik du kartus didesnė), o 2008 m. – 54,3 mln. Lt (arba 15,45 proc. didesnė nei 2007 m. ir 2,27 karto didesnė nei 2003 m.). O nekilnojamojo turto vertės pervertinimas turi būti atliekamas ne rečiau kaip kas penkeri metai remiantis Nekilnojamojo turto mokesčio įstatymu.

Didžioji dalis atsakymus atsiuntusių savivaldybių nepritarė esminėms nuostatoms, kurios išdėstytos minėtuose projektuose.

Didelė dalis pasaulio ekonomistų geriausia formule pripažįsta tokią: gana nedideli ir retai keičiami mokesčiai ir stabili šalies valiuta didina pasitikėjimą ir pamatuotus lūkesčius ir sukuria didėjančio turto ir didesnės gerovės aplinką. Siūlymai keisti mokesčių sistemą ir įteisinti naujus mokesčius neprideda didesnių pasitikėjimo ir lūkesčių, nors dalis siūlymų gali būti pagrįsti ir gilia galimų neigiamų pasekmių analize, nekontroversiški.

Be kita ko, Seimo 2013 m. gruodžio 12 d. nutarime „Dėl 2014 metų, 2015 metų ir 2016 metų valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų konsoliduotos visumos planuojamų rodiklių” numatyta, kad 2016 m. valstybės biudžeto ir savivaldybių biudžetų planuojamos pajamos viršys asignavimus net 1,273 mlrd. Lt. Be to, ir euro įvedimas Lietuvoje nuo 2015 m. sudarys gerokai didesnes finansines galimybes spręsti valstybės ir savivaldybių biudžetų problemas. Remiantis Lietuvos banko valdybos pirmininko Vito Vasiliausko tikinimu 2013 m. gruodžio 17 d. LSA valdybos posėdyje, valdžios sektorius iki 2022 m. sutaupys net 1,6 mlrd. Lt dėl sumažėjusių skolinimosi palūkanų ir gaus kitas teigiamas ekonomikos augimo naudas įsivedus eurą.

LSA prašo Seimo, Vyriausybės ir Finansų ministerijos atsižvelgti į savivaldybių pateiktą nuomonę.