A. Abramavičius, Lietuvos delegacijos Regionų Komitete pirmininkas: „ES plėtros procesas- perspektyvos ir kryptys”

Gerbiamas mere, kaip jaučiatės, kai Lietuvos atstovui patikima rengti tokią svarbią nuomonę apie Europos Sąjungos plėtros procesus?

Praėjo beveik 10 metų nuo didžiosios plėtros bangos 2004 m., kai dešimt naujųjų šalių tame tarpe Lietuva žengė istorinį žingsnį prisijungdama prie Europos bendrijos. Lietuva praėjo ilgą kelią nuo nepriklausomybės paskelbimo 1990 m. iki tikrosios ES narystės 2004 m. bei pagaliau pirmininkavimo ES Tarybai 2013 m. antroje pusėje. Simboliška, kad man tenka rengti nuomonę apie perspektyvinę ES plėtrą, šalies atstovui, kuri prieš dešimtmetį pati dar buvo kandidatė. Šie metai 2013 m. irgi ypatingi, nes po 5 metų pertraukos į ES priimta Kroatija – antroji Vakarų Balkanų valstybė, rodanti pavyzdį ir kitoms regiono šalims pakankamai sudėtingu ekonominiu-finansiniu laikotarpiu, pasiekė tinkamai atlikti namų užduotis ir suderinti nacionalinius teisės aktus su Europinėmis normomis.

Kokios numatomos artimiausios Europos Sąjungos plėtros kryptys?

Rytų partnerės, Rytų partnerystės su ES programos šalys (Ukraina, Moldavija, Armėnija, Azerbaidžanas, Gruzija) ypač jei pavyks pasiekti esminių susitarimų prekybos srityje kitą savaitę Vilniuje vyksiančiame Rytų partnerystės viršūnių susitikime, yra labai rimtos kandidatės ES plėtros procese.

Tam tikri pasiruošimo darbai, vykdomi bendradarbiaujant tarp ES institucijų ir šių šalių vyksta jau keletą metų. ES institucijos per dvišales programas, diplomatines ES atstovybes bendradarbiauja su šalių Vyriausybėmis siekdamos sudaryti palankias sąlygas bei parodyti gerą valią suteikiant galimybės šalims kandidatėms tobulėti, suderinti teisės aktus bei užtikrinti demokratijos raidą.

Vykstant tolesniems globalizacijos procesams, stiprėjant naujoms rinkoms ir valstybėms psaulyje, Europa neturi kitos išeities kaip siekti tolesnės integracijos apimančios visą kontinentą. Tik tokiu atveju Europa turi galimybių išlinkti stipria politine ir ekonomine galia.

Ar matote integracijos į ES skirtumus dabar ir tada, kai Lietuva pati buvo kandidatė?

Didžioji dalis pirmosios plėtros bangos 2004 m. valstybių turėjo pagrindinį tikslą transformuoti nacionalinę ekonomiką, po 60 m. pertraukos sugrįžti iš sovietinės planinės ekonomikos ir totalitarinės visuomenės, vykdant reformas pereiti į laisvają rinką ir demokratiją.

Dabartinėje situacijoje tenka konstatuoti, kad kiekvienos kandidatės situacija pakankamai unikali bei reikalaujanti subtilaus priėjimo prie konkrečios problemos ar derybų skyriaus, čia susipina ir ekonominės recesijos poveikis, tautinių mažumų problemos, ginčytinos teritorijos bei korupcijos apraiškos.

Ką ketinate pabrėžti savo nuomonėje, kurią turės patvirtinti visas Regionų Komitetas savo plenarinėje sesijoje? Kokią patirtį galėtume perduoti Europai ir naujoms kandidatėms?

Atsižvelgiant į keliamus tikslus, Nuomonė akcentuos ir esmines ankstesniųjų plėtros bangų pamokas, kurias svarbu prisiminti planuojant tolesnę plėtrą. Svarbiausios jų – narystės perspektyvos sąlygojama motyvacija valstybėms kandidatėms vykdyti reikalingas politines ir ekonomines reformas, kurioms kitu atveju gali nebūti pakankamai valios. Esminė nuostata, jog Europos Sąjungos plėtra yra dvišalis procesas, reikalaujantis ne tik deramo stojančiųjų valstybių pasirengimo, tačiau ir pakankamo Europos Sąjungos pajėgumo absorbuoti naująsias valstybes nares bei įsipareigojimo dėl pagalbos suvaldant jom iškilusius iššūkius. Svarbu, kad pasirengimo ir derybų procesas bei ES parama sudarytų papildomas galimybes šalių kandidačių vietinei ir regioninei valdžiai plėtoti infrastruktūrą bei suteikti kokybiškesnes paslaugas vietinėms bendruomenėms.

Koks turėtų būti šalių kandidačių vietos ir regionų valdžios atstovų vaidmuo integracijos procese?

Valstybių kandidačių vietos ir regionų valdžių institucijos turi būti deramai atstovaujamos pasirengimo narystei procesuose. Daugelyje šalių kandidačių valdžia yra labai centralizuota. Vietos valdžia dažnai yra vykdančioji ir nepriima esminių sprendimų. Tokia tradicija turi būti keičiama, nes pavyktų dar prieš integraciją sustiprinti vietos valdžią, kuri būtų atsakinga už savo miestų, rajonų, regionų ūkio plėtra, tvarkymą, investicinius planus. Dialogo ir partnerystės stiprinimas vienas esminių uždavinių. Tą sieksiu pabrėžti savo nuomonėje. Turime išnaudoti Europos Sąjungos turimą unikalią struktūrinę galią pasirengimo narystei procese skatinti valstybes kandidates vykdyti reformas, įskaitant ir valdymo decentralizaciją.

Arnoldą Abramavičių kalbino LSA atstovė Briuselyje

Indrė Venckūnaitė da Silva Lemos