 |
| Gimė Antanas Kriščiukaitis-Aišbė |
|
Vilkaviškio rajonas , Vilkaviškio rajono savivaldybė, 1864 m. liepos 24 d.
|
|
Prozininkas Antanas Kriščiukaitis-Aišbė savo apsakymais pradėjo naują lietuvių prozos etapą pasaulietinės prozos: atitraukė literatūrą nuo iki tol vyravusio didaktizmo, susiejo su tikrove. Pelnė talentingo prozininko vardą. Daug prisidėjo prie XIX a. pabaigos XX a. pradžios kultūrinio gyvenimo skatinimo Lietuvoje, aktyviausiai dirbo spaudos draudimo metais, kai to Tėvynei reikėjo labiausiai.
Antanas Kriščiukaitis gimė 1864 m. liepos 24 d. Paežeriuose (Vilkaviškio apskritis, Alvito valsčius), ūkininkų šeimoje. Baigęs Paežerių pradinę mokyklą, nuo 1876 m. mokėsi Marijampolės gimnazijoje. Tuo metu tėvai persikraustė į Būgnų kaimą, kur nusipirko didesnį ūkį.
Gimnazistą domino geografija, menas, ypač architektūra. Juozas Tumas-Vaižgantas savo atsiminimuose pasakoja, kad A. Kriščiukaitis turėjo nusikopijavęs visų apylinkės bažnyčių planus, buvo pasidaręs net jų modelius. Vaižgantas atsiminė ir tai, kad A. Kriščiukaitis, būdamas jau suaugęs vyras, pasigamino didelį Alvito bažnyčios su visu vidumi modelį, net žvakutes iš lajaus nuliejo. Tačiau kūrinys neišliko, dėl to kalta katė. Užuodusi taukus, ji įlindo į modelį, o nebegalėdama išlįsti, su visu juo nugriuvo nuo stalo ir sukūlė darbą, į kurį buvo įdėta labai daug laiko, jėgų.
Gimnazijoje A. Kriščiukaitis pradėjo lankyti P. Kriaučiūno lietuvių kalbos fakultatyvą. Jaunuomenę traukė entuziastingai dalyką dėstantis, plataus filologinio išsilavinimo mokytojas, ir jo drąsa jis viešai skaitydavo klasėje lietuvių rašytojų kūrinius. P. Kriaučiūnas būsimąjį rašytoją suvedė su Aušra. 1883 m. A. Kriščiukaitis parašė pirmą didesnį rašinį Matematiškas žemės aprašymas, kurį kitais metais keliuose Aušros numeriuose ir išspausdino, pasirašydamas kriptonimu A-iš-B. Taip į lietuvių spaudą atėjo naujas bendradarbis Antanas iš Būgnų, vėliau ėmęs pasirašinėti tiesiog Aišbe.
1883 m. A. Kriščiukaitis baigė gimnaziją, Peterburgo universitete bandė studijuoti matematiką, metė, tada mėgino stoti į Dailės akademijos architektūros skyrių, pavėlavo. Taip metus prasiblaškęs, 1884 m. Aišbė atsidūrė Maskvos universitete, kur pradėjo studijuoti teisę.
Universitete rado nelegalią Lietuvių studentų draugiją, kuriai priklausė J. Jablonskis, A. Vileišis, P. Mašiotas, M. Lozoraitis, V. Mačys. Vėliau prisijungė broliai Matulaičiai, J. Kriaučiūnas ir kiti, daugiausia Marijampolės gimnazijos auklėtiniai. Draugijos nariai įsipareigojo rašyti referatus ir kasmet paruošti bent po vieną straipsnį spaudai. Aišbė buvo labai aktyvus, buvo vertinamas dėl organizacinių ir literatūrinių gebėjimų. Bendradarbiavo lietuviškoje spaudoje. 1885 m. Aušroje išspausdinto eilėraščio Pas mus posmais ragino tėvynainius pašvęsti save dėlei gero brolių savo. Ir tėvynei ant naudos. Poetiniai Aišbės kūriniai buvo meniškai nestiprūs, bet juose atsispindėjo kilnūs autoriaus norai.
1887-1890 m. ir vėliau įvairiuose laikraščiuose, kalendoriuose Tėvynės Sarge, Varpe, Vienybėje lietuvninkų ir kt. vieną po kito spausdino straipsnius, apsakymus, L. Tolstojaus, G. de Mopasano, I. Turgenevo kūrinių vertimus. Tai buvo pirmieji šių autorių vertimai į lietuvių kalbą.
1890 m. baigė universitetą, atliko kelių mėnesių karinę prievolę. 1891 m. persikėlė gyventi arčiau Lietuvos, į Mintaują (dabar Jelgava). Dirbo teismuose. Mintaujoje rado besitelkiantį lietuvių inteligentų būrelį: J. Jablonskį, M. Lozoraitį ir kt. 1892 m. išėjo Aišbės apsakymų rinkinėlis Kas teisybė tai ne melas. Juo Aišbė išpopuliarėjo, atsistojo priekinėse lietuvių rašytojų gretose. 1895 m. laimėjo Varpo redakcijos premiją (50 rublių) už Naująjį elementorių. Tai buvo pirmasis pasaulietinio pobūdžio lietuviškas elementorius. Mintaujoje Aišbė gyveno aktyviausius literatūrinės veiklos metus: parengė plačią studiją Armėnų beletristai, kartu su J. Jablonskiu, M. Lozoraičiu, V. Kudirka, P. Mašiotu ir P. Vileišiu priklausė Literatūrinei komisijai, kuri bendradarbiavo su G. Petkevičaite-Bite, surado Žemaitę.
Nepasisekus persikraustyti į Suvalkiją, carinė valdžia išsiuntė Aišbę į Tichviną Naugardo gubernijoje, kur jis nutilo.
Į Lietuvą grįžo 1918 m., buvo paskirtas Vyriausiojo tribunolo pirmininku, kuriuo išbuvo iki pat mirties. Profesoriavo Kauno universitete, parašė teisės knygų ir straipsnių, redagavo žurnalą Teisė. Bendradarbiavo su Vilkolakio teatru, skelbė satyrinius kūrinėlius Iš atliekamo literato užrašų, kurie 1928 m. išėjo atskira knyga Satyros trupiniai.
1931 m. gavo aukščiausią Lietuvoje apdovanojimą Vytauto Didžiojo 1-ojo laipsnio ordiną.
Mirė 1933 m. spalio 30 d. Kaune. 1991 m. Vilijampolės mikrorajone buvusiai E. Šimaitės gatvei suteiktas A. Kriščiukaičio vardas, o 1997 m. liepos 24 d. Kauno centre prie Trakų g. 5 namo atidengta memorialinė lenta: Šiame name 19321933 m. gyveno rašytojas, Lietuvos Vyriausiojo Tribunolo pirmininkas, Teisininkų draugijos kūrėjas ir pirmininkas, Vytauto Didžiojo universiteto profesorius Antanas Kriščiukaitis-Aišbė.
|
Šaltiniai:
Internete: http://www.rasyk.lt.rasytojai/Antanas_Kriščiukaitis
|
|
|
|
|
