 |
| Eišiškių minėjimas rašytiniuose šaltiniuose ir miestelio suklestėjimas |
|
Šalčininkų rajono savivaldybė, 1348 m.
|
|
Eišiškes gyvenvietę prie senųjų prekybinių traktų į savo kelių aprašymus buvo įraukę kryžiuočiai. Gyvenvietė minima ir 1384 m., kai Jogaila buvo priverstas grąžinti Eišiškes jų ankstesniam savininkui Sudimantui.
Yra manoma, kad kunigaikščio Vytauto žmona buvo kilusi iš Eišiškių. Šį laikotarpį primena Eišiškių piliavietė, esanti daugiau kaip už vieno kilometro nuo miesto bažnyčios, prie plento į Šalčininkus. Ir dabar įspūdingai atrodo šiaurinėje kelio pusėje išlikę griovių ir pylimų likučiai.
Pirmoji katalikų bažnyčia Eišiškėse iškilo 1389 m. netkukus po Lietuvos krikšto.
1433 metų vasarą kunigaikščio Švitrigailos kariuomenė sudegino miestelį ir bažnyčią. Po to Žygimanto Kęstutaičio rūpesčiu Eišiškes greitai atstatė, miestelis tapo svarbiu politiniu ir ekonominiu LDK centru: čia posėdžiavo Lietuvos Ponų taryba, mieste buvo teismas. Tuo metu Eišiškėse būta dviejų bažnyčių. Viena iš jų buvo Jurzdikoje ir turėjo parapijos teises. Antroji bažnyčia, pietinėje prekybinėje miesto dalyje, buvo pirmosios filija. Bažnytėlė prie turgaus aikštės sudegė ir daugiau nebuvo atstatyta. 1678 m. karalius Jan Sobieski Eišiškėms suteikė Magdeburgo teises. |
|
|
|
|
