Premjeras, ministrai ir merai- apie savivaldybių skolas, šilumos ūkį, užimtumą

Skolinimosi limito nedidins

Kalbant apie savivaldybių finansus, vienas iš merų apibūdino padėtį: „Indas persipildė” – esą daugeliui savivaldybių gresia nemokumas. Šių metų savivaldybių biudžetų apimtis yra 3 mlrd. 239,8 mln. Lt, o jų įsiskolinimas kredito institucijoms kartu su kreditoriniu įsiskolinimu balandžio 1 d. buvo 2 mlrd. 125,4 mln. Lt (iš jų skola bankams – 1 mlrd. 794,5 mln. Lt ir kreditorinis įsiskolinimas – 331 mln. Lt).

Premjeras aiškino, kad „nemokumas”, „bankrotas” – teisiškai netinkamos frazės, bet jos atkreipia dėmesį į labai svarbią įsiskolinimų problemą. Jis teigė, kad Vyriausybė analizuoja susirūpinimą keliančią padėtį.

Pasak A. Butkevičiaus, savivaldybių nominalioji skola augo iš esmės adekvačiai valstybės skolai, ir savivaldybių skola turės keisti kryptį kartu su valstybės skolos kryptimi, o vėliau siekti grįžti prie de facto nedeficitinių biudžetų. Premjero nuomone, savivaldybių biudžetai galėtų skolintis tik europinių projektų bendrajam finansavimui. Jis pareiškė, kad Vyriausybė siūlys kitąmet nedidinti nominaliųjų skolinimosi limitų, o 2015 m. – tikėtina, mažinti. „Biudžetai turi būti „kuriantys” (darbo vietas, pridedamąją vertę), o ne išlaidaujantys. Nepakanka tik pastatyti naują pastatą ar nutiesti naują kelią, net jei tai ir Europos pinigai, būtina aiškiai skaičiuoti naudą arba matyti, kada ir kaip tai atsipirks”, – kalbėjo A. Butkevičius. Premjeras žadėjo, kad Vyriausybė suras būdą, kaip spręsti Vilniaus miesto savivaldybės įsiskolinimo problemas. Jis pažadėjo spręsti ir savivaldybių merų atlyginimo klausimą.

Diskusijoje dalyvavęs LSA viceprezidentas, Ignalinos rajono savivaldybės meras Bronis Ropė pateikė duomenis iš tyrimo, kurį atlikti Lietuvos savivaldybių asociacija (LSA) kreipėsi į nepriklausomus ekspertus, Vilniaus universitetą. Iki krizės, kai nuo 2009 m. imta mažinti savivaldybėms skiriamus asignavimus, savarankiškai gaunamos savivaldybių lėšos sudarė iki 15 proc. jų biudžetų, o dabar – tiktai iki 11 proc. Sumažinus savivaldybėms paliekamus išteklius nebuvo sumažintos joms tenkančios išlaidos.

Nemažai diskusijos laiko buvo skirta šilumos ūkio reikalams. LSA prezidentas, Druskininkų meras Ričardas Malinauskas išdėstė asociacijos poziciją šiais klausimais. Pasak R. Malinausko, kuro kainos, kurios tiesiogiai veikia šilumos kainas, Lietuvoje atitinka pasaulines tendencijas, o vidutinis darbo užmokestis smarkiai atsilieka, – tai lemia didelį gyventojų nepasitenkinimą šilumos kainomis ir didėjantį valstybės lėšų poreikį kompensacijoms už šildymą. R. Malinausko teigimu, LSA pritaria Energetikos ministerijos neseniai parengtiems Šilumos ūkio, Energijos išteklių rinkos ir Atsinaujinančių energijos išteklių įstatymų pakeitimams, kuriais siekiama spręsti šilumos ūkiui aktualius klausimus, tokius kaip biokuro naudojimo plėtra. Savivaldybės sutinka su įstatymų pakeitimuose išdėstytomis nuostatomis: griežčiau reguliuoti nepriklausomų šilumos gamintojų kainodarą; griežčiau reguliuoti į šilumos kainas įtraukiamas biokuro kainas; skatinti biokuro prekybą per biokuro biržą.

Tačiau, pasak LSA prezidento, savivaldybėms kyla abejonių, ar šie gražūs tikslai bus tinkamai įgyvendinti, nes įstatymų formuluotės palieka galimas išlygas, kuriomis neabejotinai pasinaudos suinteresuoti asmenys. R. Malinauskas nurodė tas išlygas:
– įstatyme numatyta galimybė nepirkti kuro biržoje, jeigu „dėl objektyvių priežasčių nebuvo galima įsigyti reikalingo atitinkamos biokuro rūšies kiekio ar jo dalies”;
– numatytas laipsniškas privalomo biržoje įsigyti biokuro kiekio didinimas – 2014 m. ne mažiau kaip 10 proc., 2015 ne mažiau kaip 30 proc., 2016 m. ne mažiau kaip 50 proc.

LSA požiūriu, neturėtų būti palikta galimybių apeiti prekybą biržoje, reikėtų iš karto numatyti reikalavimus nuo 2014 m. biržoje pirkti ne mažiau kaip 50 proc. biokuro.

LSA prezidentas kritikavo šilumos kainų nustatymo metodiką ir Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos (VKEKK) veiklą. „Kainų komisija turėtų būti arbitrė, o ne šilumos tiekėjų atstovė”, – sakė R. Malinauskas.

Kadangi šilumos kainų metodikos rengimo, tvirtinimo ir įgyvendinimo funkcijos yra suteiktos vienai institucijai – VKEKK, to pasekmė – kad komisija vien 2013 m. vienašališkai nustatė šilumos kainas daugeliui savivaldybių: Trakų, Druskininkų, Vilniaus, Kazlų Rūdos, Skuodo, Anykščių, Joniškio, Pakruojo, Mažeikių, Kauno, Nemenčinės, Kretingos.

Pasak LSA prezidento, VKEKK turėtų priimti sprendimus, kurie būtų subalansuoti vartotojų ir šilumos tiekėjų interesų atžvilgiu, tačiau dažnai kyla abejonių dėl komisijos sprendimų pagrįstumo, ir galutines kainas nustato teismas. Nors savivaldybės nuolat siūlo, kaip tobulinti šilumos kainodarą, tai dažniausiai būna ignoruojama. Paskutinėje VKEKK parengtoje Šilumos kainų nustatymo metodikoje nebuvo atsižvelgta į argumentuotus ir ekonomiškai pagrįstus savivaldybių pasiūlymus.

R. Malinauskas apibendrino savivaldybių poziciją: siekiant skaidrumo ir nešališkumo, Šilumos kainų nustatymo metodiką turėtų tvirtinti Vyriausybė; savivaldybėms turėtų būti suteiktos galimybės nustatyti šilumos kainas, VKEKK paliekant patariamojo balso teisę ir galimybes nagrinėti ikiteisminius ginčus tarp savivaldybių ir šilumos tiekėjų.

Užbaigdamas diskusiją Premjeras vylėsi, kad permainos galiausiai sumažins kainas: „Jau šiemet savivaldybės turėtų ruoštis šilumos ūkio pertvarkai, leisiančiai sumažinti šildymo kainas iki 20 procentų.”

Apskritojo stalo diskusija „Užimtumo didinimas regionuose

Renginį pradėjęs A. Butkevičius priminė profesinio švietimo problemas: ar tikrai rengiamų specialistų kokybė ir skaičius atitinka darbo rinkos poreikius? Premjero kalboje būta ir optimizmo – pagal Eurostato duomenis, gegužę Lietuvos užimtumo rodikliai buvo bene geriausi ES. Socialinės apsaugos ir darbo ministrė Algimanta Pabedinskienė nušvietė darbo vietų kūrimo regionuose kryptis ir lygmenis. Pasak jos, vietinei užimtumo iniciatyvai suteikta parama sugrįžta į valstybės biudžetą per 3–5 metus.

Lietuvos pramonininkų konfederacijos prezidentas Robertas Dargis ragino geriau žinoti kiekvieno regiono demografinę situaciją. „Verslas turi sudaryti savo rajono gelbėjimo planą”, – sakė jis. Darbo jėgos iš užsienio įvežimo būtinybę jis vadino „karšta bulve”, kurią politikai linkę „mėtyti” vieni kitiems.

Druskininkų meras R. Malinauskas savo pranešime nušvietė, kaip užimtumo klausimai sprendžiami konkrečiame mieste, kuriame vyrauja paslaugų sektorius. Pranešėjas greta kitų dalykų atkreipė dėmesį į socialinės paramos problemas – būtent į išlaikytinių sluoksnį, kuris atsirado dėl tokios paramos teikimo taisyklių netobulumo. Pasak R. Malinausko, tipiškas paramos gavėjas Druskininkuose yra 30–40 m. amžiaus vyras, nedirbantis dėl įvairių priežasčių – dažniausiai dėl to, kad registruotas darbo biržoje, arba „slaugo” savo artimiausius gimines, neretai gyvenančius kitų savivaldybių teritorijose, arba kelerius metus iš eilės verčiasi individualia veikla (turi įsigijęs verslo liudijimą), tačiau pajamų negauna arba gauna vos po 10–50 litų per mėnesį. Toks gavėjas neturi savo būsto, tačiau turi vidutiniškai 2–3 automobilius, iš kurių bent vienas įsigytas socialinės paramos gavimo laikotarpiu.

R. Malinauskas pasiūlė, kad siekiant įveikti socialinės paramos teikimo trūkumus būtų sujungtos darbo biržos, savivaldybių, „Sodros”, Valstybinės mokesčių inspekcijos, Darbo inspekcijos pajėgos. Tai sumažintų galimybes piktnaudžiauti darbo biržos paslaugomis ir socialine parama.

Jurgis Ambrazas