Regioninei plėtrai 2014-2020 m. siūloma skirti ne mažiau kaip 15 procentų ES struktūrinės paramos

Nacionalinė pažangos 2014-2020 metų programa, kurios projektą ir lydinčiuosius dokumentus, svarstys Vyriausybė, yra parengta ES finansinės paramos programavimo 2014–2020 m. laikotarpiui. Ji skirta įgyvendinti nuostatas, išdėstytas pagrindiniame nacionaliniame ilgos trukmės strateginio planavimo dokumente – Lietuvos pažangos strategijoje „Lietuva 2030″ – ir ES strategijoje „Europa 2020″.

NACIONALINĖ PAŽANGOS 2014-2020 METŲ PROGRAMA (sutrumpinta)
Didinti teritorinę sanglaudą regionuose
Teritorinio išsivystymo skirtumai tarp Lietuvos sostinės ir kitų miestų yra natūralus procesas, nulemtas objektyvių ekonominių ir socialinių priežasčių, pirmiausia sostinės, kaip ekonominės ir socialinės veiklos centro, fenomeno, būdingo daugeliui valstybių. Kita vertus, augantys miestų išsivystymo netolygumai rodo, kad atskirų miestų ekonominis potencialas nėra pakankamai išnaudojamas. Kintančios miestų demografinės ir socialinės-ekonominės tendencijos, tokios, kaip gyventojų skaičiaus mažėjimas ar jų išsikėlimas į kaimo vietoves, kompaktiškų miestų struktūrų išskydimas (plečiantis statyboms už miesto), naujos infrastruktūros poreikio augimas, didėjanti žemės ir butų kaina miestuose, mažas jų gyventojų užimtumas, nėra pakankamai integruotos miestų plėtros planuose. Dažnai šios problemos sprendžiamos stichiškai, bendrus uždavinius miestų savivaldybėms sprendžiant atskirai. Šiuo metu vykstanti miestų plėtra vertinama kaip resursų netausojanti – nėra išnaudojamos apleistos miestų teritorijos, nors gyventojų skaičius mažėja, daugėja užstatytų teritorijų, plečiama transporto infrastruktūra. Moksliniais tyrimais įrodyta, kad plėtrai naudojant jau urbanizuotas teritorijas galima sutaupyti 20–40 proc. žemės išteklių, 15–25 proc. sumažinti transporto infrastruktūros, o 7–15 proc. – vandentiekio ir vandenvalos įrenginių poreikį. Darni miestų plėtra užtikintų ne tik tvarų ekonominį augimą, bet ir didintų miestų patrauklumą tiek gyventi, tiek kurti ir plėtoti verslą.
Siekiant visoje šalies teritorijoje siekti vienodų ekonominės aplinkos standartų būtinos valstybės investicijos į šalies miestų kompleksišką infrastruktūros modernizavimą, sprendžiant kiekvieno miesto specifines problemas. Siūloma investicijas koncentruoti į šiuos du miestų tipus:
• nepatrauklios ar apleistos didžiųjų miestų dalys, ribojančios viso miesto ekonominio augimo ir konkurencingumo galimybes, kuriose formuojasi socialinių patologijų, nusikalstamumo židiniai;
• mažesni miestai (savivaldybių centrai ir kiti miestai), susiduriantys su nepakankamo užimtumo, mažo ekonominio aktyvumo, emigracijos problemomis dėl nepakankamo jų gyvenamosios ir investicinės aplinkos patrauklumo.
Spręsti tikslinėms teritorijoms (gyvenamosioms vietovėms) būdingas problemas, didinant konkurencingumą ir gyvenamosios vietos patrauklumą, skatinant ekonomikos augimą
Šiuo uždaviniu siekiama nuosekliai vystyti didžiųjų miestų, savivaldybių centrų ir kitų miestų viešąją infrastruktūrą, sprendžiant atskirų vietovių problemas, negilinti problemų kitose. Spręsti verslo, ypač paslaugų plėtrą ribojančias problemas mažuose ir vidutiniuose miestuose, kad būtų mažinamas migracijos sukuriamas spaudimas didiesiems miestams („eksportuojamos” socialinės problemos, augantis infrastruktūros poreikis, būsto kainų „burbulai”). Darniai vystomi didieji mietai, tuo tarpu, galėtų teigiamai paveikti viso regiono socialinę situaciją – suaktyvėjus švytuoklinei migracijai, padidėtų užimtumo galimybės didesnės teritorijos gyventojams. Siekiant didinti didžiųjų miestų investicinį patrauklumą, ir taip prisidėti prie jų tarptautinio konkurencingumo bei ekonominio augimo, numatomos investicijos į šių miestų viešąją infrastruktūrą plėtojant juose esančias viešąsias erdves, sutvarkant apleistas teritorijas, nuosekliai vystant jų urbanistinę infrastruktūrą, taip pat bus siekiama didinti teritorinę sanglaudą ir skatinti subalansuotą ekonominį augimą didinant ir mažesnių šalies miestų patrauklumą.
Gerinti kaimo vietovių gyvenamąją aplinką (kompleksinis kaimo vietovių vystymas ir plėtra)
Siekiant, kad mažieji miestai ir miesteliai taip pat kurtų darbo vietas, o kaimo vietovės diversifikuotų savo ūkio struktūrą ir išliktų gyvybingos, plėtojančios bendruomenių socialinę ir kultūrinę veiklą, būtina investuoti į šių teritorijų bendruomeninę ir viešąją infrastruktūrą. Įgyvendinant 3.4.2 uždavinį, numatoma: .kompleksiškai atnaujinti 1-6 tūkst. gyventojų turinčių miestų (išskyrus savivaldybių centrus), miestelių ir kaimų (tarp jų ir esančių saugomose teritorijose) bendruomeninę ir viešąją infrastruktūrą, išnaudojant jų socialinį, kultūrinį ir gamtinį potencialą darniam gyvenamosios aplinkos vystymui (derinant „Urban” tipo priemonę ir kaimo plėtros politikos priemones); remti kaimo atnaujinimą ir plėtrą – atnaujinti mažiau kaip 1 tūkst. gyventojų turinčių miestų, miestelių ir kaimų (iki 1 tūkst. gyv.) (tarp jų ir esančių saugomose teritorijose) bendruomeninę ir viešąją infrastruktūrą, išnaudojant jų socialinį, kultūrinį ir gamtinį potencialą darniam gyvenamosios aplinkos vystymui ir jų gyvybingumo palaikymui.
Didinti teritorinę sanglaudą regionuose
2007–2013 m. programavimo laikotarpiu ES struktūrinių fondų parama Lietuvoje buvo planuojama daugiausia remiantis sektoriniu investavimo principu. Teritorinis investavimo būdas nebuvo plačiai naudojamas. Daugeliu atveju įgyvendinant sektorines politikos sritis, siekiama spartesnio šalies vystymosi ir tarptautinio konkurencingumo didinimo daugiausiai plėtojant jau labiausiai išvystytas šalies teritorijas. Mažai dėmesio kreipiama į menkiau išvystytas, neišnaudotą potencialą turinčias ar specifinius iššūkius patiriančias šalies teritorijas, jos tampa vis mažiau patrauklios tiek gyventi, tiek kurti ir plėtoti verslą. Viena svarbiausių priežasčių, lemiančių šių teritorijų nepatrauklumą sietina su apleista, neišplėtota ar netinkamai išplėtota šių teritorijų viešąja infrastruktūra.
Išsivystymo netolygumus mažinanti miestų, miestelių ir kaimo vietovių plėtra padėtų geriau išnaudoti atskirų Lietuvos teritorijų potencialą, padidinti teritorinę sanglaudą ir spręsti tarpsektorinio bendradarbiavimo bei ekonomikos ir visuomenės integralumo problemą. Valstybės investicijos turi būti skiriamos atsižvelgiant į teritorijų, į kurias investuojama, specifiką, integruotai sprendžiant socialines (nedarbas, migracija, socialinė atskirtis), ekonomines (neefektyvus, nesubalansuotas ūkis) ar aplinkosaugines (pavyzdžiui, oro, grunto, vandens ir vizualinės taršos problemos, kylančios dėl transporto ar apleistų pramoninių objektų). Siekiant didinti teritorinę sanglaudą, būtini valstybės intervenciniai veiksmai šiose teritorijose:
Europos regioninės plėtros fondo (ERPF) reglamento projekte keliami du su tikslo įgyvendinimu tiesiogiai susiję prioritetiniai tikslai: „miestų aplinkos gerinimo veiksmai, įskaitant apleistų pramoninių miesto rajonų atgaivinimą ir oro taršos mažinimą” ir „parama fiziniam ir ekonominiam nepasiturinčių miestų ir kaimų bendruomenių atnaujinimui”. Apklausos duomenimis, kompleksinę plėtrą, remiantis 2007–2013 m. patirtimi, kaip prioritetinę, identifikuoja ir savivaldybių bei regionų plėtros tarybos.
Spręsti gyvenamosioms vietovėms (tikslinėms teritorijoms) būdingas problemas, didinant konkurencingumą ir gyvenamosios vietos patrauklumą, skatinant ekonomikos augimą
Siekiant didinti didžiųjų miestų investicinį patrauklumą, ir taip prisidėti prie jų tarptautinio konkurencingumo bei ekonominio augimo, uždaviniu numatomos investicijos į šių miestų viešąją infrastruktūrą plėtojant juose esančias viešąsias erdves, sutvarkant apleistas teritorijas, nuosekliai vystant jų urbanistinę infrastruktūrą, o didėjanti teritorinė sanglauda ir subalansuotas ekonominis augimas bus įmanomi tik didinant ir mažesnių šalies miestų patrauklumą. Todėl uždaviniu siekiama lygiagrečiai investuoti tiek į didžiųjų miestų, tiek į savivaldybių centrų ir kitų miestų viešąją infrastruktūrą, kad sprendžiant atskirų vietovių problemas, nebūtų gilinamos problemos kitose. Sprendžiant verslo, ypač paslaugų plėtrą ribojančias problemas būtų mažinamas migracijos iš mažųjų ir vidutinių miestų sukuriamas spaudimas didiesiems miestams („eksportuojamos” socialinės problemos, augantis infrastruktūros poreikis, būsto kainų „burbulai”). Darniai vystomi didieji mietai, tuo tarpu, galėtų teigiamai paveikti viso regiono socialinę situaciją – suaktyvėjus švytuoklinei migracijai, padidėtų užimtumo galimybės didesnės teritorijos gyventojams.
viešąją infrastruktūrą (prioriteto „Ekonominiam augimui palanki aplinka” 3.4.1 uždavinys).
Gerinti kaimo vietovių gyvenamąją aplinką (kompleksinis kaimo vietovių vystymas ir plėtra)
Siekiant, kad mažieji miestai ir miesteliai taip pat kurtų darbo vietas, o kaimo vietovės diversifikuotų savo ūkio struktūrą būtina kurti trūkstamą viešąją infrastruktūrą, paslaugas (ypač reikšmingas bendruomenių socialinei, kultūrinei veiklai), kiek įmanoma išnaudojant esamos apleistos ar neefektyvios infrastruktūros diversifikavimo, funkcionalumo didinimo galimybes. Taip pat gerinti gyvenimo aplinką ir taip bent iš dalies subalansuoti migracijos srautus. Didelis dėmesys turėtų būti skiriamas potencialiai gyvybingoms (pasižyminčioms teigiama neto migracija, didesne jaunų gyventojų dalimi) kaimo vietovėms, stiprinant jų ryšius su mažesniais ir vidutiniais miestais.. Plėtojant mažesnių miestų ir miestelių bei kaimo vietovių infrastruktūrą siekiama išnaudoti jų socialinį (pirmiausiai – tradiciškai stiprias bendruomenes), kultūrinį ir gamtinį potencialą darniam gyvenamosios aplinkos vystymui. Taip bus prisidėta prie didesnės socialinės sanglaudos šalyje.