• Pirmas
  • Naujienos
  • Mindaugas Sinkevičius: Kaip (lengvai) verslo interesai Seime kelią skynėsi

Mindaugas Sinkevičius: Kaip (lengvai) verslo interesai Seime kelią skynėsi

2021-04-26 0 3419 Views

Atliekų tvarkymas – viena iš jautriausių viešųjų paslaugų. Sutrikus jos teikimui – visi labai greitai pamatome ir užuodžiame.

Už tinkamą komunalinių atliekų tvarkymą atsakingos savivaldybės. Viešųjų pirkimų ir Vietos savivaldos įstatymai užtikrina savivaldybių savarankiškumą pasirenkant jautriausių viešųjų paslaugų teikimo būdą – savivaldybės viešąsias paslaugas gali pirkti rinkoje arba pavesti teikti savo kontroliuojamoms įmonėms. Tiek vienu, tiek kitu atveju, savivaldybės yra apribojamos įvairiomis privalomomis nuostatomis, siekiant, kad viešosios paslaugos būtų teikiamos efektyviausiu būdu, o visuomenės interesai būtų atstovaujami geriausiai.

Tokia savivaldybių pasirinkimo laisvė – įprasta praktika tiek Europos Sąjungos, tiek Ekonominio bendradarbiavimo plėtros organizacijos šalyse. Lietuvoje ši teisė apribota bene labiausiai – ja naudotis savivaldybės gali tik teikdamos vandens tiekimo, nuotekų valymo, šilumos tiekimo, atliekų tvarkymo, keleivių vežimo, teritorijų ir gatvių priežiūros ir tvarkymo, maitinimo švietimo, socialinės globos arba sveikatos priežiūros įstaigose paslaugas. Visais kitais atvejais viešųjų pirkimų konkursai būtini.

Viešųjų paslaugų teikimo būdui, kai savivaldybės sudaro vidaus sandorius su savo valdomomis įmonėmis, visada smarkiai priešinasi analogiškas paslaugas teikiančios stambios privataus kapitalo įmonės, siekiančios perimti savivaldybių valdomų įmonių veiklos sritis ir taip pasididinti rinką bei atitinkamai gauti apmokėjimą už paslaugas iš savivaldybės biudžeto arba savivaldybės gyventojų. Tai savaime nėra blogai, kartais tai – vienintelis būdas užtikrinti viešųjų paslaugų teikimą arba dėl nedidelių apimčių yra pigiau, nei kurti atskirą savivaldybės įmonę.

Tačiau ilgalaikė praktika rodo, kad savivaldybės, bendradarbiaudamos su privačiais paslaugų teikėjais, patiria didesnius kaštus dėl turto ir infrastruktūros būklės išsaugojimo, sutarties administravimo, netikėtų, sutartimi neįmanomų apibrėžti situacijų sprendimo. Tuo tarpu tariamą privataus verslo veiklos efektyvumo naudą eliminuoja verslo siekis uždirbti akcininkams pelną. Šis siekis itin juntamas, kai teikiamų paslaugų rinkoje nelieka ryškios konkurencijos, o tai viešųjų paslaugų sektoriuje, deja, dažnas reiškinys.

Taigi, nėra gero ir blogo viešųjų paslaugų teikimo būdo, yra tiesiog du būdai, iš kurių savivaldybė gali pasirinkti tinkamiausią. Neigiamai apie vidaus sandorius beveik visada pasisakanti Konkurencijos taryba ir kai kurios kitos valstybės institucijos, dažniausiai savo nuomonę argumentuoja buvusių skandalingų Lietuvos energijos ir Lietuvos geležinkelių vidaus sandorių pavyzdžiais, iš esmės nesusijusiais nei su savivalda, nei su visuomenei teikiamomis viešosiomis paslaugomis.

Bene aktyviausi vidaus sandorių priešininkai yra būtent atliekų tvarkymo srityje veikiančios privačios įmonės. Šiuo metu vienos savivaldybės ginčas su tokia įmone yra pasiekęs Konstitucinį teismą, kuris turi iš esmės atsakyti į klausimą, ar Viešųjų pirkimų įstatyme įteisintas vidaus sandorio institutas neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai.

Visi nekantriai laukiame sprendimo, tačiau aplinkos ministrui Simonui Gentvilui kantrybės neužteko. Galbūt nugalėjo nerimas, kad sprendimas bus ne toks, kokio tikimasi, todėl ministras nusprendė veikti. Seime šiuo metu svarstomas Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo pakeitimas, kuris iš esmės yra susijęs su Europos direktyvos nuostatų perkėlimu į įstatymą. Su atliekų vežėjų pasirinkimo būdu šios nuostatos nesusijusios, o pačiame įstatyme jau seniai įtvirtinta nuostata, kad atliekų vežėjus savivaldybės parenka teisės aktų nustatyta tvarka, kurią jau aprašėme. Ką gi daro ministras?

Jis pasitelkia dar dvi Seimo nares, kurių viena netgi vadovauja Seimo aplinkos komitetui, ir beveik paskutinėje minėto įstatymo pakeitimo svarstymo Seimo komitetuose stadijoje registruoja pasiūlymą projektui. Vienas iš pasiūlymų –  iki 2022 m. spalio 1 d. paskelbti viešųjų pirkimų konkursus parinkti atliekų tvarkytojus, kurie teiks surinkimo ir vežimo paslaugą. Numatoma, kad to nepadarius, savivaldybės taps atsakingomis už komunalinių atliekų sraute susidarančių pakuočių atliekų rūšiuojamojo surinkimo ir vežimo paslaugos finansavimą.

Taigi, niekam nieko neatskleidžiant ir nederinant, nelaukiant net Konstitucinio teismo išvadų ministras įpareigoja savivaldybes nutraukti turimas sutartis su savo valdomomis įmonėmis ir pirkti atliekų surinkimo paslaugas. Ministrui nerūpi, ką reikės daryti savivaldybėms su jau nusipirktomis atliekų surinkimo mašinomis, įdiegtomis atliekų konteinerių užsipildymo daviklių sistemomis ir kita sukurta infrastruktūra, kurios efektyvus naudojimas turėjo užtikrinti ilgalaikę naudą visuomenei. Tokia kryptimi judant toliau, labai tikėtina, kad sekantis ministro žingsnis bus nustatyti privačiam verslui naudingas sutarčių tarp savivaldos ir verslo privalomąsias sąlygas, taip ant gyventojų pečių perkeliant dalį su pakuočių tvarkymu susijusių sąnaudų, pavyzdžiui aikštelių aplink rūšiavimo konteinerius sutvarkymą.

Štai kaip paprastai, pasirodo, Seime galima bandyti keisti visą viešųjų pirkimų politiką. Labai nustebino ir Seimo Aplinkos komiteto reakciją į šią informaciją –  jos tiesiog nebuvo. Komitetas išklausė Lietuvos savivaldybių asociacijos prieštaravimus ministro pasiūlymams, ministro paaiškinimus, neva savivaldybės jau gavo daug palengvinimų iš ministerijos, suprask, dabar eilė verslui  ir tuo „diskusija“ baigėsi: Seimo nariai neuždavė jokio klausimo, tiesiog tyliai pritarė ministro pateiktam siūlymui. Gal nesuprato, o gal dėl to, kad komiteto pirmininkė – viena iš pasiūlymo teikėjų?

Lieka tikėtis, kad tokios akivaizdžios protekcijos privataus verslo interesams neliks nepastebėtos Seimo vadovybės ir kitų Seimo narių, o Seimas vis dėl to sulauks Konstitucinio teismo sprendimo, kuriam, koks jis bebūtų, viena iš ginčo šalių neabejotinai privalės paklusti. Labai nesinorėtų, kad privataus verslo interesai Lietuvoje, skirtingai nei kitose Europos šalyse, taptų svarbesni nei visuomenės teisė gauti viešąsias paslaugas efektyviausiu būdu.

Kategorija:   Naujienos
Atgal