A.Katinas. Kas brangiausiai mokės už atliekų tvarkymą?
„Esame jau įpratę, kad artėjant rinkimams žmonės dažnai sulaukia įvairiausių „dovanų“ iš savo išrinktųjų parlamentarų: ne pirmos ir net ne antros svarbos įstatymų, kurie neva suteikia žmonėms galimybes ar lengvatas, apie kurias anie, apgulti begalės daug svarbesnių rūpesčių, net nesusimąsto. Vieną tokią dovanėlę prieš dvi savaites pateikė Seimas, priimdamas Atliekų tvarkymo įstatymo pataisas. Deja, šį kartą ne viskas taip nekalta – deklaruojama nauda gyventojams iš tiesų virs papildomomis išlaidomis.
Keisti mūsų valstybės demokratiškumo vingiai. Savivaldybių vadovai, kasdien iš arti ir tiesiogiai susiduriantys su įvairiausiais gyventojų namų ūkių aspektais bei viešųjų paslaugų realybe, pateikia Seimo nariams nuomonę, paremtą prieš dešimt metų sukurtos ir pakankamai sklandžiai funkcionuojančios atliekų tvarkymo sistemos patirtimi. Visi jų siūlymai nukreipti į vieną – atliekų tvarkymo sistemos stabilumą, šiuo metu gyventojui garantuojantį skaidriausią, socialiai teisingiausią ir ekonomiškai labiausiai pagrįstą kainą už atliekų tvarkymą.
Tačiau Seimo nariai, išrinkti tų pačių savivaldybių gyventojų ir prisiekę tarnauti jų gerovei, visiškai atmeta savivaldybių prieštaravimus ir priima įstatymo pataisas, kurios gyventojams brangina komunalinių atliekų tvarkymo kainą beveik 63 procentais…
Bandau įsivaizduoti, kaip tvarkysimės, jei Prezidentė pataisų nevetuos, ir šį įstatymą reikės įgyvendinti. Nori nenori, mintys nukelia į prieš dešimtmetį Lietuvoje egzistavusią situaciją – miškuose ir pakelėse pilna šiukšlių, gyventojai naudojasi svetimais konteineriais, slepiamas atliekų kiekis, o atliekų surinkimo ir administravimo sistema visiškai neveikia.
Įstatymo rengėjai deklaruoja besąlygišką šio įstatymo naudą gyventojams. Tačiau, įsigilinus į jo nuostatas, matoma priešinga situacija – jos komplikuos ir pablogins visą atliekų tvarkymo situaciją Lietuvoje.
Teoriškai pažangiai skamba galimybė bet kuriam piliečiui nueiti į savivaldybę ir tartis dėl individualių sąlygų, pagal kurias jam bus suteikta atliekų tvarkymo paslauga. Tačiau praktiškai tai pasmerkta virsti chaosu, naujos administracinės sistemos sukūrimu ir milžiniškais kaštais. Situacija lengvai gali tapti absurdiška, jei, pavyzdžiui, tame pačiame name gyvenančios kaimynės „užsisakys“ skirtingus atliekų išvežimo laikus, ir atliekas surenkanti mašina prie namo atvažiuos ir 15, ir 17 valandą. Ir tai tik vienas iš individualiųjų salygų aspektų.
Ne mažesnė tikimybė bus pamatyti į kaimyno konteinerį maišelius kraunantį pilietį, ir abstulbusį iš mėnesio atostogų grįžusį gyvenamojo namo savininką, išvydusį, kiek šiukšlių jis per tą mėnesį paliko.
Tačiau dar labiau nesuvokiama yra įstatyme numatyta atliekų deklaravimo sistema. Kokiais kriterijais ji remsis? Eelektronine bankininkyste ar savivaldybių darbuotojų vaikščiojimu po namus su svarstyklėmis? Europoje ši sistema yra pripažinta labai brangia ir yra praktiškai nenaudojama.
Aišku viena – tiksliai paskirstant komunalinių atliekų tvarkymo kaštus namų ūkiams bus įteisinta didelė diferenciacija ir nuskriaudžiamos socialiai jautrios visuomenės grupes. Didžiausiu mokėtoju taps šeimos, auginančios kūdikius, kurių kiekvienas vidutiniškai per metus palieka apie toną sauskelnių ir kitų buitinių atliekų. Tai pat – daugiavaikės šeimos, kurių kiekvienas narys paslaptinguoju būdu bus „suskaičiuotas“. Akivaizdu, kad valstybės deklaruojamą šeimos skatinimo politiką šis įstatymas atvirai niekina, o mažesnius ar daug vaikų auginantys tėvai mokės dar vieną duoklę.
Nuo jų gali neatsilikti ir kaimo gyventojai, kadangi realūs komunalinių atliekų surinkimo kaštai kaime yra gerokai aukštesni, o šiuo metu galiojanti rinkliavų bei tarifų sistema atstumus tarp konteinerių tarsi panaikina.
Kur begyventume, įsigaliojus naujajam įstatymui, ekspertų teigimu, komunalinių atliekų tvarkymo kaina gyventojams išaugs nuo vidutiniškai 112 Lt būstui iki 182 Lt būstui per metus.
Būtent šioje vietoje įstatymo rengėjai ir apsiskaičiavo. Nes skirtumas yra per didelis, kad nesukeltų naujos gyventojų pasipiktinimo bangos, nepadidintų ir taip skaudžios socialinės atskirties, neturėtų įtakos galvą kelti bandančiai ekonomikai ir – svarbiausia – dar labiau nesumenkintų žmonių pasitikėjimo valdžia.
2012 metų balandžio 4 d.”
