Mindaugas Sinkevičius: Pandemija – ne priežastis nespręsti regionų problemų
Pastaraisiais metais Lietuvai teko susidurti su nemenkais iššūkiais – pandemija ir krizė pasienyje stabdė nemažą dalį politikų deklaruotų užmojų, susijusių su savivaldybių savarankiškumo ir atsakomybės stiprinimu bei regionine politika. Nepaisant nenumatytų trikdžių, netrūko ir kai kurių pozityvių iniciatyvų bei proveržių – sako Lietuvos savivaldybių asociacijos (LSA) prezidentas Mindaugas Sinkevičius, portalo DELFI pokalbyje apie svarbiausius Lietuvos regionus palietusius pokyčius bei ateities perspektyvas.
2020 metų rudenį prezidento Gitano Nausėdos iniciatyva parlamentinių partijų lyderiai pasirašė memorandumą dėl savivaldybių savarankiškumo, turėjusį tapti atspirties tašku, sprendžiant esmines regionų problemas. Ne paslaptis, kad valdžios akys praėjusiais metais krypo kita linkme – teko spręsti opius pandemijos ir pasienio krizės klausimus. Ar šių įvykių akivaizdoje memorandumu užtvirtinti susitarimai neliko tik rinkiminiais pažadais?
Probleminės sritys, kurioms būtina skirti ypatingą dėmesį regionuose yra pasikartojančios, tai – švietimas, sveikatos apsauga, žemės valdymas, finansinis savarankiškumas, regionų politika bei ekonominė ir socialinė atskirtis. Todėl prieš Seimo rinkimus sukvietėme visas juose besiruošiančias dalyvauti partijas ir pradėjome diskusiją apie tai, kas rūpi savivaldai bei kokių veiksmų imtųsi partijos, gavusios rinkėjų mandatą. Savo ruožtu šalies vadovas inicijavo memorandumą „Dėl glaudesnės centrinės ir vietos valdžios partnerystės siekiant stiprinti Lietuvos savivaldos savarankiškumą ir atsakomybę“, kurį pasirašė visų pagrindinių Lietuvos partijų vadovai.
Pasirašydami šį dokumentą politikai sutiko, kad problemos yra realios ir įsipareigojo jas spręsti. Susitarta peržiūrėti funkcijų pasiskirstymą tarp centrinės ir vietos valdžių, plėsti savivaldybių finansinį savarankiškumą, užtikrinti valstybės savivaldybėms deleguotų funkcijų finansavimą, stiprinti Lietuvos savivaldybių interesų atstovavimą Seime, Vyriausybėje ir kitose valstybės institucijose.
Praėjus daugiau kaip metams jau galima vertinti pirmuosius rezultatus. Deja, apčiuopiamų pokyčių ne tiek daug, kiek turėtų būti – savivalda Lietuvoje neretai vis dar laikoma valstybės deleguotų funkcijų ar iš viršaus „nuleistų“ sprendimų įgyvendintoja, o ne tikroji vietos valdžia, turinti įgaliojimus pati spręsti aktualiausius klausimus švietimo, sveikatos, investicijų pritraukimo ar kitose srityse. Natūralu, kad dėl neįvykdytų įsipareigojimų pasiteisinimų ieškoma pandemijoje ar neteisėtų migrantų krizėje pasienyje, tačiau negalima visko nurašyti vien šiems įvykiams. Visų pirma turi keistis politikų požiūris į savivaldą ir didėti pasitikėjimas ja – savivaldybių vaidmuo valdant pandemiją parodė, kad pasitikėti jomis galima. Mums svarbu, kad tai mato ir šalies prezidentas, kuris ne tik važinėja po regionus, susitikdamas su vietos bendruomenėmis, bet ir proaktyviai siūlo konkrečius sprendimus. Tikimės, kad ši prezidento lyderystė turės teigiamos įtakos.
Vyriausybės programoje buvo numatyti savivaldai svarbūs dalykai – jų tarpe ir Jūsų jau paminėtas valstybinės žemės perdavimo savivaldybėms patikėjimo teise klausimas, ir nemažai diskusijų keliantis kelių plėtros ir priežiūros programos finansavimas. Ar galima tikėtis, kad šiose srityse pagaliau bus pasiektas esminis proveržis?
Dešimtmečiais kalbama apie tai, kad esama valstybinės žemės administravimo sistema neatliepia savivaldos poreikių vykdyti jiems priskirtas funkcijas, sudaro sunkumų pritraukiant investicijas, prailgina ir apsunkina sprendimų priėmimą, todėl žemė miestuose ir miesteliuose turėtų būtų valdoma savivaldos, o ne tarpinių institucijų. Džiaugiamės, kad Vyriausybei nusprendus valstybinės žemės valdymą urbanizuotose teritorijose perduoti savivaldai, Aplinkos ministerija jau parengė šio perdavimo koncepciją , pakeliui – ir teisės aktų projektai.
Kalbant apie Kelių plėtros ir priežiūros programą, viena vertus, gerai, kad pradėsime projektus planuoti trims metams. Gyventojams tai padės aiškiai žinoti, kada ir kokių pertvarkų jie gali tikėtis savo mieste ar kaime. Kita vertus, finansavimas vis tiek bus skiriamas ne pagal konkretų poreikį, o kas metus. Su kolegomis juokaujame – kam statyti tiltą tris metus, jei galime tai padaryti per vienerius ir sutaupyti nemažai valstybės lėšų, kurias „suvalgytų“ infliacija ir didėjantys kaštai? Tačiau biudžeto planavimo taisyklės šio „ūkiško“ savivaldybių požiūrio įgyvendinti neleidžia, ir tiltui skirtos lėšos vis tiek bus skiriamos etapais, per kuriuos bendra jo kaina tik išaugs.
2021 metų pabaigoje suintensyvėjo kalbos ir apie savivaldybių finansinį savarankiškumą. Ar galima sakyti, kad didelį postūmį tam davė prezidento G. Nausėdos inicijuotos Fiskalinės drausmės konstitucinio įstatymo pataisos dėl galimybių savivaldybėms laisviau skolintis investicijoms?
Į galimybę savivaldybėms laisviau skolintis investicijoms ilgą laiką buvo žvelgiama gana skeptiškai. Tačiau šį pažiūrį pradėjo keisti prezidento pasiūlytos pataisos. Mūsų darbas su Vyriausybe taip pat davė vaisių – pastaruoju metu ji šiuo klausimu yra nusiteikusi kur kas pozityviau ir taip pat ketina teikti minėto įstatymo pataisų variantą, suteiksiantį daugiau galimybių ir savarankiškumo savivaldybėms.
Mūsų pagrindiniai argumentai remiasi siekiu savivaldybėms aktyviai prisidėti prie regionų plėtros ir augimo. Juk norint pasinaudoti ES fondų finansuojamų projektų galimybėmis ir skatinti regionų plėtrą, iš savų lėšų tenka finansuoti bent 15 procentų projekto vertės, tačiau savivaldybių savarankiškųjų lėšų šaltiniai yra labai riboti. Turėdamos galimybę atsakingai pasiskolinti lėšų nuosavam indėliui, savivaldybės galės inicijuoti projektus, kurie bus naudingi tiek socialiniu, tiek ir ekonominiu aspektu bei gerins viešųjų paslaugų kokybę.
Ekonominė ir socialinė regionų atskirtis – dar viena opi problema, apie kurią kalbama jau labai seniai. Kokių veiksmų turi būti imtasi, kad ekonominės ir socialinės atskirties regionuose problemos sprendimas neliktų tik kalbomis?
Viešųjų paslaugų kokybės didinimas, jų prieinamumas nepriklausomai nuo gyvenamosios vietos, darbo vietų kūrimas – visus šiuos klausimus galime spręsti pritraukdami reikiamas investicijas. ES finansinė perspektyva numato, kad iki 2027 metų 30 proc. visos Lietuvai skirtos paramos (1,8 mlrd. eurų) bus investuojama per regionus. Tai didelė galimybė mažesniems regionams pasitempti ir lygiuotis į ekonominiu išsivystymu dominuojantį Vilnių.
Tam reikalingi ne tik finansiniai įrankiai, apie kuriuos kalbėjome, bet ir kiek kitoks nei dabar požiūris į regionų plėtrą, suteikiant daugiau erdvės ir savarankiškumo pačioms savivaldybėms spręsti, kokios investicijos aktualiausios konkrečiai teritorijai ir jos gyventojams. Dabar daugelis sričių ir rodiklių yra nustatoma ministerijų, tai yra – pateikiama „iš viršaus“, o ne kyla iš konkrečių regionuose susiformavusių poreikių.
Pavyzdžiui, jei Šalčininkų ar Elektrėnų savivaldybės matytų, kad didelės naudos gyventojams suteiktų tam tikri eismo saugumo, neformaliojo švietimo ar visos dienos mokyklos problemas sprendžiantys ES projektai, šiuo metu jos tokių projektų įgyvendinti negalėtų. Vien todėl, kad atitinkamos ministerijos nustatė išankstinę sąlygą – šių sričių sostinės regione nefinansuoti.
Negaliu nepaklausti apie sveikatos įstaigų reformą. Viešai kreipėtės į Sveikatos apsaugos ministeriją su siūlymu palikti galimybę savivaldybėms pačioms nuspręsti, kurios rajoninės ligoninės gali ir toliau veikti, teikdamos sveikatos paslaugas gyventojams vietoje, o ne didžiuosiuose miestuose. Kodėl manote, kad būtent toks sprendimas būtų teisingiausias?
Nesame reformos priešininkai, puikiai suprantame, kad šalies populiacija mažėja, esame senstanti visuomenė ir kai kurie pokyčiai būtini. Tačiau neramina bandymai iš gyventojams ypač jautrių klausimų sprendimo eliminuoti savivaldybes. Juk jei gydymo įstaiga gali suteikti bendros chirurgijos, akušerijos, vaikų ligų, traumatologijos ar skubios pagalbos paslaugas, kodėl turime ją uždaryti ir siųsti gyventoją tų pačių paslaugų už 50 ar net 100 kilometrų? Šioje vietoje mes pasisakome už savarankiškumą – sprendimus dėl konkrečioje teritorijoje veikiančių sveikatos įstaigų turi priimti savivaldybė, įvertinusi vietos situaciją, turimus resursus ir įstaigų prieinamumą regione. Jei galimybės suteikti gyventojams daugiau sveikatos paslaugų vietoje yra, ar Sveikatos apsaugos ministerija neturėtų padėti savivaldybei, užuot žadėdama „apdovanoti“ investicijomis tik tas, kurių sveikatos sistemos vizija atitinka ministerijos? Kaip bebūtų, bet kokie esminiai pokyčiai šioje jautrioje ir nualintoje srityje turėtų būti įgyvendinami palaipsniui, tai yra – per pilotinius projektus atskirose savivaldybėse.
Savivaldybių savarankiškumo idėją, regis, slopina neaiški situacija dėl tiesioginių merų rinkimų. Kokia pačių savivaldybių pozicija šiuo klausimu?
Įvairios apklausos rodo, kad 80-90 proc. respondentų pasisako už tiesioginius merų rinkimus, dauguma politikų – taip pat. Tačiau net ir esant visuomenės bei politikų sutarimui, vis tiek reikia atlikti tam tikrus būtinus veiksmus, visų pirma – pakeisti Konstituciją. Kaip žinome, tam reikės dviejų balsavimų Seime su ne mažesne kaip 3 mėnesių pertrauka, o savivaldos rinkimai – jau kitais metais.
Labai tikiuosi, kad nei pandemija, nei nelegalių migrantų krizė bei nepaprastoji padėtis pasienyje netaps dingstimi vilkinti procesus ir žaisti politinius žaidimus.
Laiko rėmai aktualūs ir todėl, kad pakeitus Konstituciją, turėsime susitarti bei atskirais įstatymais įtvirtinti ir kitą svarbų dalyką – koks gi bus tiesiogiai renkamas meras, kokius įgaliojimus jis turės? Tikėkimės, kad prasidėjus rinkimų agitacijos laikotarpiui nenutiks taip, kad patys kandidatai nežinos, kokios atsakomybės bei statusas jų laukia, nes įgaliojimų klausimas dar tik spręsis. Tokia situacija nėra priimtina, nes tiek savivalda, tiek visuomenė turi lūkestį, kad į merų postus ateitų vadovauti ir priimti sprendimus pasiruošę asmenys, o ne tik kalbų ir sveikinimų sakytojai ar juostelių kirpėjai.
